Kelnių diena
Tai pasakojimas apie tai, ką patyriau apsimovusi kelnes, po to, kai jau kokius 9 mėnesius nešiojau vien sijonus. Regis, kas čia tokio. Bet tos dienos įspūdžiai privertė mane susimąstyti apie drabužių magiją.
Penktadienį miške prie Vilniaus turėjo vykti Valdorfo mokyklos Mykolinių šventė. Prieš tai visą naktį pliaupte pliaupė lietus, dusliai barbendamas į stogą virš mūsų lovos. Taigi ilgai nesvarstydama nusprendžiau nusižengti savo nerašytai meilei sijonams ir šokti į džinsus. Per pastaruosius 9 mėnesius kelnes dėvėjau vos porą pusdienių... Taigi, kaip praėjo mano džinsinė diena.
Iškart pajutau tam tikrą patogumą – jaučiausi mobilesnė, greitesnė, paslankesnė. O tuo pačiu – labiau skubota, kampuotais, staigiais judesiais, be plastikos, takumo, aptakumo. Emocijose kažkodėl taip pat mažiau lankstumo.
Į mišką, nušviestą netikėtos saulės, visi susirinkom apsivilkę šiltesnėm sportinėm striukėm ir apsiavę guminiais botais. Aš vienu metu taip pasigedau savy dailumo, kad net apsijuosiau skara klubus, vis įdomiau, o ir šilčiau.
Mano dalyvavimo Mykolinių žaidime tikslas buvo šiaip jau labai moteriškas – suteikti saugumo savo pirmokui sūnui, kuris jaučiasi dar labai mažas tame stebuklingame Mykolinių angelų, slibinų ir žmonių pasaulyje. Neminėsiu visų išmoningų ir gan sudėtingų šio žaidimo taisyklių. Trumpai tariant, raudonai juodi slibinai vaikosi žmones ir atima iš jų gyvybę, kurią jiems vėliau grąžina angelai. O žmonės stengiasi išgauti iš slibinų valdų stebuklingos žvaigždės detales, kuri, jei bus sudėliota, atpirks visų blogus darbus.
Mano pirmokėlis, kaip ir daugelis jo bendraklasių, gerokai pabūgo tų slibinų, lakstančių kaip viesulai, ir niekur nenorėjo net kojos kelti iš saugios žmonių teritorijos. O aš vis spirgėjau: „Gal gi lekiam ir mes tų slibinų gaudyt!“ Taip jau man magėjo būt greitái kaip ir dešimtys moksleivių aplinkui. Esu tikra, kad sijonas mane grąžintų į mamos rolę, rūpestingą, globėjišką, saugančią.
Dar tą dieną ėjau į parduotuvę. Skarą nuo klubų nusirišau, nesinori per daug ekstravagancijos. Prisikroviau pilnutėlį produktų krepšį, prekybos salėje nešiojausi jį net persikreipusi ir staiga pagalvojau, kad nebeatsimenu, kada paskutinį kartą šitaip tampiausi. Dėvėdama sijoną, lyg netyčia pasiimdavau važiuojantį vežimėlį arba krepšį su ratukais. Juk visose didesnėse parduotuvėse šiais laikais yra iš ko rinktis. Parduotuvėje dar pastebėjau kelis gražius žmones. Gal visgi labiau tiktų žodis „ryškius“. Vieną moterį su dailiu makiažu ir elegantiškais juodais apdarais, kostiumuotą vyriškį blizgančiais batais. Ir suvokiau, kad mano dėmesys apsistojo ties jais, kadangi jie tarsi skleidžia traukos jėgą. O ją, be kita ko, sukuria ir išorinis vaizdas. (Žinoma, ši lazda, kaip ir visos lazdos, turi du galus – neturėdama vidinės jėgos, moteris net neleis sau apsivilkti suknelės, - juk tai įpareigoja...)
Stovėjau Maximos eilėje ir jutau, kad, kartu su džinsais mano išorėje, mano viduje įsiviešpatauja pilkos pelės. O kai įeinant į vaikų darželį, mane pro duris pirmą praleido dar vienas kostiumuotas vyriškis, pasijutau visai nepatogiai. Kažkaip pasidarė gėda, lyg iš moters, kurią įprasta pagerbti atidarant jai duris, manyje būtų likęs tik šešėlis. Ranką ant širdies uždėjusi dievagojuosi, kad jau daugiau nei pusmetį, dėvėdama sijonus, nieko panašaus nebuvau pajutusi. Paprastai oriai, džiugiai, pasitempusi padėkoju ir įplaukiu pro duris degalinėse, statybinių medžiagų parduotuvėse ir kitose keistose vietose, kur pasitaiko daugiau vyriškių. Ir visa tai vyksta tiesiog savaime, man regis, užkoduota mūsų prigimtyje, tai nėra joks flirtas, tai tiesiog subtilus dviejų pasaulių susilietimas. Kai moterys yra labiau moteriškos, vyrams belieka tapti labiau vyriškiems.
Tai tokia buvo mano „kelnių diena“. Teisiog diena. Ir kartu labai išskirtinė, iškėlusi į paviršių subtilias detales apie mane pačią, apie tai, kad moteris gali pradėti kurti save pačią tiesiog dėvėdama sijonus.
Penktadienį miške prie Vilniaus turėjo vykti Valdorfo mokyklos Mykolinių šventė. Prieš tai visą naktį pliaupte pliaupė lietus, dusliai barbendamas į stogą virš mūsų lovos. Taigi ilgai nesvarstydama nusprendžiau nusižengti savo nerašytai meilei sijonams ir šokti į džinsus. Per pastaruosius 9 mėnesius kelnes dėvėjau vos porą pusdienių... Taigi, kaip praėjo mano džinsinė diena.
Iškart pajutau tam tikrą patogumą – jaučiausi mobilesnė, greitesnė, paslankesnė. O tuo pačiu – labiau skubota, kampuotais, staigiais judesiais, be plastikos, takumo, aptakumo. Emocijose kažkodėl taip pat mažiau lankstumo.
Į mišką, nušviestą netikėtos saulės, visi susirinkom apsivilkę šiltesnėm sportinėm striukėm ir apsiavę guminiais botais. Aš vienu metu taip pasigedau savy dailumo, kad net apsijuosiau skara klubus, vis įdomiau, o ir šilčiau.
Mano dalyvavimo Mykolinių žaidime tikslas buvo šiaip jau labai moteriškas – suteikti saugumo savo pirmokui sūnui, kuris jaučiasi dar labai mažas tame stebuklingame Mykolinių angelų, slibinų ir žmonių pasaulyje. Neminėsiu visų išmoningų ir gan sudėtingų šio žaidimo taisyklių. Trumpai tariant, raudonai juodi slibinai vaikosi žmones ir atima iš jų gyvybę, kurią jiems vėliau grąžina angelai. O žmonės stengiasi išgauti iš slibinų valdų stebuklingos žvaigždės detales, kuri, jei bus sudėliota, atpirks visų blogus darbus.
Mano pirmokėlis, kaip ir daugelis jo bendraklasių, gerokai pabūgo tų slibinų, lakstančių kaip viesulai, ir niekur nenorėjo net kojos kelti iš saugios žmonių teritorijos. O aš vis spirgėjau: „Gal gi lekiam ir mes tų slibinų gaudyt!“ Taip jau man magėjo būt greitái kaip ir dešimtys moksleivių aplinkui. Esu tikra, kad sijonas mane grąžintų į mamos rolę, rūpestingą, globėjišką, saugančią.
Dar tą dieną ėjau į parduotuvę. Skarą nuo klubų nusirišau, nesinori per daug ekstravagancijos. Prisikroviau pilnutėlį produktų krepšį, prekybos salėje nešiojausi jį net persikreipusi ir staiga pagalvojau, kad nebeatsimenu, kada paskutinį kartą šitaip tampiausi. Dėvėdama sijoną, lyg netyčia pasiimdavau važiuojantį vežimėlį arba krepšį su ratukais. Juk visose didesnėse parduotuvėse šiais laikais yra iš ko rinktis. Parduotuvėje dar pastebėjau kelis gražius žmones. Gal visgi labiau tiktų žodis „ryškius“. Vieną moterį su dailiu makiažu ir elegantiškais juodais apdarais, kostiumuotą vyriškį blizgančiais batais. Ir suvokiau, kad mano dėmesys apsistojo ties jais, kadangi jie tarsi skleidžia traukos jėgą. O ją, be kita ko, sukuria ir išorinis vaizdas. (Žinoma, ši lazda, kaip ir visos lazdos, turi du galus – neturėdama vidinės jėgos, moteris net neleis sau apsivilkti suknelės, - juk tai įpareigoja...)
Stovėjau Maximos eilėje ir jutau, kad, kartu su džinsais mano išorėje, mano viduje įsiviešpatauja pilkos pelės. O kai įeinant į vaikų darželį, mane pro duris pirmą praleido dar vienas kostiumuotas vyriškis, pasijutau visai nepatogiai. Kažkaip pasidarė gėda, lyg iš moters, kurią įprasta pagerbti atidarant jai duris, manyje būtų likęs tik šešėlis. Ranką ant širdies uždėjusi dievagojuosi, kad jau daugiau nei pusmetį, dėvėdama sijonus, nieko panašaus nebuvau pajutusi. Paprastai oriai, džiugiai, pasitempusi padėkoju ir įplaukiu pro duris degalinėse, statybinių medžiagų parduotuvėse ir kitose keistose vietose, kur pasitaiko daugiau vyriškių. Ir visa tai vyksta tiesiog savaime, man regis, užkoduota mūsų prigimtyje, tai nėra joks flirtas, tai tiesiog subtilus dviejų pasaulių susilietimas. Kai moterys yra labiau moteriškos, vyrams belieka tapti labiau vyriškiems.
Tai tokia buvo mano „kelnių diena“. Teisiog diena. Ir kartu labai išskirtinė, iškėlusi į paviršių subtilias detales apie mane pačią, apie tai, kad moteris gali pradėti kurti save pačią tiesiog dėvėdama sijonus.