Mano istorija
Aš pati nuo vaikystės buvau gan berniukiška, mat labai sportiška ir greita, todėl su entuziazmu puldavau lakstyti, dviračiu važiuoti, žaisti kvadratą vietoj to, kad sėdėčiau ant suolelio su draugėmis ir gliaudyčiau saulėgrąžas, plepėdama apie kitas drauges ir jų meilės reikalus.
Jaunystėje buvo turizmas, su palapinėmis, dviračiais, slidėmis, autostopu. Buvo nutrūktgalviškų istorijų, nuotykių, draugysčių.
Vieną dieną atsitiko vestuvės. Lyg vėjas būtų pagavęs burlaivį ir atplukdęs į nežinomą salą, kuri vadinasi taip rimtai - santuoka. O iš tos salos po dienos – vėl į atvirą jūrą, kur nuotykiai, jaunystė ir polėkis. Lakstėm jau dviese, vėjas pūtė galvose ir širdyse. Jaučiausi panašiai kaip vaikystėje. Per savo 23-iąjį gimtadienį pirkau bilietą Stokholmo metro, kasininkė pasiteiravo, ar man jau yra 13 metų, būtų siūliusi lengvatinį bilietą...
Gyvenom kaip du nuotykių ieškotojai, materija ne per daug mus įžemino, apie vaikus kažin kaip mintys neaplankydavo. Nors kartais būdavo ilgu to tikrumo santykiuose ir jausmuose, to kibirkščiavimo kaip Adamsų poroje iš „Adamsų šeimynėlės“.
Pusę metų keliavom po Indiją. Mačiau jas visas, gražiąsias Indijos moteris, pasidabinusias vėriniais, auskarais ir nesuskaičiuojamom apyrankėm, su spalvingiausiais sariais, slepiančiais moteriškas formas. Gavau ir aš dovanų sarį, žydrą. Vyras sakė, kad man labai tinka. Patiko ir man, tik iškart pajutau, kad tas drabužis įpareigoja – dailiai judėti, dailiai elgtis.. Tiesą sakant, buvo nelabai patogu, neįprasta...
Po 7 vedybinio gyvenimo metų mums gimė pirmas sūnus. Nėštumo laikas buvo nuostabus, gimdėme namie. Besilaukdama prisiklausiau apie moters dvasios virsmus žengiant į motinystę, prisiliečiau prie archetipinių energijų gimdymo metu. Į mano gyvenimą sugrįžo nuo mokyklos laikų pamiršti rankdarbiai. Tačiau kai dabar atsigręžiu į tą laiką, suprantu, kad man jėgų teikė jaunystė, labiau nei moterystė...
Dar po dviejų metų gimė antras sūnus. Priešpaskutinę nėštumo savaitę pakliuvau į tokią stovyklą gamtoje, kur visi gavome užduotį susigalvoti sau indėnišką vardą. Miškas buvo labai gražus, o pati gražiausia jame – keturkamienė pušis, prie kurios kojos mane pačios ir atvedė. Taip tapau Keturkamiene Pušimi. Moteriška, aplipusia vaikais – kankorėžiais, ir su šaknimis į žemės centrą.
Su vyru ir dviem berniukais mūsų šeimoje įsivyravo geroka vyriškos energijos persvara. Vieną dieną iš gyvūnų prieglaudos parsivežėm katytę. Kažkodėl negelbėjo J
Ėmėme lauktis trečio. Karts nuo karto ėmiau lankytis moterims skirtuose seminaruose. Penkis nėštumo savaitgalius praleidau Anykščiuose, moteriškoj kompanijoj su lektore iš Peterburgo, kuri pasakojo apie moteris, jų jausmus, norus, sapnus, Mėnulį ir dar daug ką. Su augančiu pilvuku buvau išskirtinė. Be abejo, pilvukas daro moterį tiesiog deive – kūrėja, moteriškumo įsikūnijimu per se. Jei būčiau ten dalyvavusi kitu metu, tikriausiai priklausyčiau pilkųjų pelyčių frakcijai, kurios ten sėdėjo su džinsais ir bandė užčiuopti savyje tą užgožtą, pamirštą moterį. Gimė trečias berniukas.
Ir tada pajutau, kad, norint išlaikyti savo šeimos ugnį, sugebėti visus sušildyti ir sutelkti, jau reikia semtis jėgų. Ne iš jaunystės ir vėjavaikiškumo, bet kažkokių moteriškų, gelminių. Nekasdieniškose situacijose vis dar lydėdavo entuziazmo pliūpsniai, kuriais visą gyvenimą mėgaudavausi ir kurių laukdavau. O visas kitas laikas su savo uždaviniais – nesibaigiančiu tvarkymu, valgydinimu, migdymu - palengva dirbino iš manęs moterį – ramią, švelnią, kantrią, susitaikančią.
Kažkuriuo metu, tarsi netyčia, mane aplankė sijonų tema (plačiau apie tai žiūrėkite meniu). Pradėjau vesti jogos užsiėmimus, prisiliečiau prie Reiki praktikų. Ir supratau, kad visi šie universalūs mokymai tampa dar galingesni, jei įlieju ten savitos moteriškos pajautos - fizinės ir dvasinės.
Visa tai palengva dėliojasi į gražią keturveidės moters mozaiką: esu sau, esu savo vyrui, esu savo vaikams, esu pasauliui.
Jaunystėje buvo turizmas, su palapinėmis, dviračiais, slidėmis, autostopu. Buvo nutrūktgalviškų istorijų, nuotykių, draugysčių.
Vieną dieną atsitiko vestuvės. Lyg vėjas būtų pagavęs burlaivį ir atplukdęs į nežinomą salą, kuri vadinasi taip rimtai - santuoka. O iš tos salos po dienos – vėl į atvirą jūrą, kur nuotykiai, jaunystė ir polėkis. Lakstėm jau dviese, vėjas pūtė galvose ir širdyse. Jaučiausi panašiai kaip vaikystėje. Per savo 23-iąjį gimtadienį pirkau bilietą Stokholmo metro, kasininkė pasiteiravo, ar man jau yra 13 metų, būtų siūliusi lengvatinį bilietą...
Gyvenom kaip du nuotykių ieškotojai, materija ne per daug mus įžemino, apie vaikus kažin kaip mintys neaplankydavo. Nors kartais būdavo ilgu to tikrumo santykiuose ir jausmuose, to kibirkščiavimo kaip Adamsų poroje iš „Adamsų šeimynėlės“.
Pusę metų keliavom po Indiją. Mačiau jas visas, gražiąsias Indijos moteris, pasidabinusias vėriniais, auskarais ir nesuskaičiuojamom apyrankėm, su spalvingiausiais sariais, slepiančiais moteriškas formas. Gavau ir aš dovanų sarį, žydrą. Vyras sakė, kad man labai tinka. Patiko ir man, tik iškart pajutau, kad tas drabužis įpareigoja – dailiai judėti, dailiai elgtis.. Tiesą sakant, buvo nelabai patogu, neįprasta...
Po 7 vedybinio gyvenimo metų mums gimė pirmas sūnus. Nėštumo laikas buvo nuostabus, gimdėme namie. Besilaukdama prisiklausiau apie moters dvasios virsmus žengiant į motinystę, prisiliečiau prie archetipinių energijų gimdymo metu. Į mano gyvenimą sugrįžo nuo mokyklos laikų pamiršti rankdarbiai. Tačiau kai dabar atsigręžiu į tą laiką, suprantu, kad man jėgų teikė jaunystė, labiau nei moterystė...
Dar po dviejų metų gimė antras sūnus. Priešpaskutinę nėštumo savaitę pakliuvau į tokią stovyklą gamtoje, kur visi gavome užduotį susigalvoti sau indėnišką vardą. Miškas buvo labai gražus, o pati gražiausia jame – keturkamienė pušis, prie kurios kojos mane pačios ir atvedė. Taip tapau Keturkamiene Pušimi. Moteriška, aplipusia vaikais – kankorėžiais, ir su šaknimis į žemės centrą.
Su vyru ir dviem berniukais mūsų šeimoje įsivyravo geroka vyriškos energijos persvara. Vieną dieną iš gyvūnų prieglaudos parsivežėm katytę. Kažkodėl negelbėjo J
Ėmėme lauktis trečio. Karts nuo karto ėmiau lankytis moterims skirtuose seminaruose. Penkis nėštumo savaitgalius praleidau Anykščiuose, moteriškoj kompanijoj su lektore iš Peterburgo, kuri pasakojo apie moteris, jų jausmus, norus, sapnus, Mėnulį ir dar daug ką. Su augančiu pilvuku buvau išskirtinė. Be abejo, pilvukas daro moterį tiesiog deive – kūrėja, moteriškumo įsikūnijimu per se. Jei būčiau ten dalyvavusi kitu metu, tikriausiai priklausyčiau pilkųjų pelyčių frakcijai, kurios ten sėdėjo su džinsais ir bandė užčiuopti savyje tą užgožtą, pamirštą moterį. Gimė trečias berniukas.
Ir tada pajutau, kad, norint išlaikyti savo šeimos ugnį, sugebėti visus sušildyti ir sutelkti, jau reikia semtis jėgų. Ne iš jaunystės ir vėjavaikiškumo, bet kažkokių moteriškų, gelminių. Nekasdieniškose situacijose vis dar lydėdavo entuziazmo pliūpsniai, kuriais visą gyvenimą mėgaudavausi ir kurių laukdavau. O visas kitas laikas su savo uždaviniais – nesibaigiančiu tvarkymu, valgydinimu, migdymu - palengva dirbino iš manęs moterį – ramią, švelnią, kantrią, susitaikančią.
Kažkuriuo metu, tarsi netyčia, mane aplankė sijonų tema (plačiau apie tai žiūrėkite meniu). Pradėjau vesti jogos užsiėmimus, prisiliečiau prie Reiki praktikų. Ir supratau, kad visi šie universalūs mokymai tampa dar galingesni, jei įlieju ten savitos moteriškos pajautos - fizinės ir dvasinės.
Visa tai palengva dėliojasi į gražią keturveidės moters mozaiką: esu sau, esu savo vyrui, esu savo vaikams, esu pasauliui.