Ką jaučia moteris, kai viena kasa bulves darže
Žemė juoda ir sunki, trupa tarp pirštų. Kažkodėl tokia moteriška, gal todėl, kad derlinga. Mudvi grumiamės: bandau išieškoti iš jos bulves ir žoles, kurių netgi daugiau negu bulvių, o ji nenori atiduoti. Paprašau, kad mudvi susitaikytume, ir pasidaro lengviau. Aplanko mintys apie šio darbo prasmę, jaučiu, kad man svarbiau ne bulves iškasti, bet sutvarkyti tą sklypelį - nuo žolių išravėti ir paruošti žiemai ir kitam pavasariui. Genu jas lauk, kaip ir kitas, apie namiškius, besikuičiančius name, ir pamažu tuštėjančius jų pilvus, kuriuos aš turėsiu pasirūpinti užpildyti. Dar šiek tiek pakasiu ir jau bėgsiu... Tegu būsiu moterimi, plačia kaip žemė, gebančia užkasti, kas nereikalinga, atkasti lobius, nenuilstamai auginti.
Ką jaučia moteris, kai žoliauja pievoje
Pieva įsiurbia mane tarsi sūkurys. Ištraukia iš šimtadarbystės, trukusios kiaurą dieną, kai sąmonėje jau tebuvo likęs vos pėdsakas dangaus, saulės, vasaros, malonumo egzistavimo. Ir staiga visi jie sugrįžta – pasimato dangus, pasimato žemė ir kas ant jos, pasigirsta garsai ir atsiranda kvapai. Skinu baltuojančias kraujažolių galvutes. Rugpjūčio gale jau neišeina imti visų, reikia rinktis, kur dar neapvytę... Bet taip dar įdomiau, brendu vis tolyn ir jaučiu kaip išsivaduoju, išeinu iš savęs ir kartu sugrįžtu į save...
Ką jaučia moteris, kai važiuoja apsipirkti
Greit rugsėjo 1-oji. Pirmokui sūnui reikėtų drabužių, dar vienu dydžiu didesnių. Važiuoju apsipirkti, į Varėnos sendaikčių turgų, garsėjantį savo gražiais nesendaiktiškais daiktais. Važiuoju ir suprantu, kad labiausiai važiuoju dėl savęs, nes man pačiai norisi kažko gražaus ir naujo. Toks saldus jausmas, lyg darant kažką neleistino. Pakeliui kartu su grotuvu dainuoju mantras, kurios iš pradžių taip žiauriai disonuoja su mano nusiteikimu, bet vis labiau ir labiau mane skaidrina. Galų gale pasimeldžiu, kad mano apsipirkimas būtų sėkmingas. Pusiausvyros būsena. Neriu tarp kabyklų ir nukrautų stalų. Kuriam laikui pamirštu visus dvasios dalykus. Kartais įsliūkina kaltės jausmas, kad esu ne su šeima, kad išlaidauju, kad nepuolu iškart naršyti vaikiškų drabužėlių, kad kad kad. Ir suprantu, kad pati svarbiausia mano pamoka šiandien yra išmokti sau leisti. Sau leisti būti gražiai, rūpintis savimi, išleisti pinigus, pasidovanoti laiko. Žodžiu, būti moteriška moterimi. Atrodo, galiu nutverti tą vagį, kuris vis sliūkina pas mane iš vaikystės – reikia rūpintis kitais, negražu išlaidauti, kodėl šiandien nieko nedirbu, jei mane pamatytų mama...Atrodo, galiu nutverti tą vagį, bet negaliu – jis mane viduje, nenutveriamas...